Adamas Rodriguezas yra aktorius, pasirodęs filme Magiškasis Maikas ir CW Džeinė Mergelė . Šį rudenį jį galėsite pamatyti per CBS Kriminaliniai protai . Kitais metais galėsite jį pamatyti filmo perdirbinyje lustai .
Mano šeimos imigracijos istorija siekia tris kartas iš mano mamos ir dvi kartas iš mano tėčio. Mano proseneliai iš motinos pusės persikėlė iš Puerto Riko į Niujorką XX a. 2 dešimtmetyje. Netrukus jie susitiko, susituokė ir kartu pradėjo savo amerikietišką gyvenimą. Tas gyvenimas buvo skirtas penkių mergaičių auginimui Rytų Harleme, kurios savo ruožtu iš viso turėjo 17 anūkų (viena iš jų buvo mano mama).
1960-ųjų pabaigoje šeima persikėlė iš Ispanijos Harlemo į Bronksą, kuris tapo šeimos namų baze ateinantiems 40 ir daugiau metų. Būtent ten susiformavau daug savo vaikystės prisiminimų ir užsimezgiau stipri meilė šeimai. Mano proprosenelis mirė prieš pat mano tėvų susituokimą, todėl man taip ir neteko susitikti. Mano prosenelė Eufemia niekada neišmoko kalbėti angliškai, o mano ispanų kalba, kol ji buvo gyva, nebuvo pakankamai gera, kad galėtume labai gerai bendrauti žodžiais. Tačiau ši angliškai nekalbanti moteris, užuot buvusi kliūtimi, man išmokė nuostabią pamoką: neverbalinio bendravimo galią. Nuostabus dalykas, turint omenyje, kad ji niekada net negalėjo teisingai pasakyti mano vardo. Kol ji mirė, kai man buvo 16 metų, ji mane vadino „Haro“. Spėju, kad jos mintyse tai skambėjo kaip Adomas. Linksma!
Pasakymas „aš tave myliu“ žvilgsniu, apkabinimu, mėgstamo maisto lėkšte ar tiesiog šypsena tapo toks aiškus kaip bet kokie žodžiai. Per šiuos santykius pradėjau suprasti, kad bendravimas yra tiesiog jausmų perteikimas, o žodžiai bet kuria kalba yra tik būdas juos aprengti ar užmaskuoti. Kai leidžiate sau užmegzti ryšį su kitu žmogumi, jį labai lengva suprasti net be žodžių.
Mano senelis iš tėvo pusės atvyko į Niujorką iš San Chuano (Puerto Rikas) 1930-aisiais; jam tuo metu buvo 12 metų ir persikraustė kartu su mama. Jis niekada neišmoko daug kalbėti angliškai, bet daugelį metų turėjo dvi bodegas. Jis susipažino su mano močiute iš tėvo pusės, kai ji buvo klientė vienoje iš jo parduotuvių, su ja susidraugavo, o paskui vedė. Mano močiutė buvo atvykusi į Niujorką iš Kubos 1940-ųjų pradžioje ir užaugino du vaikus, o padėjo išlaikyti mano senelį jo versle. Išvykę iš Ispanijos Harlemo, dar žinomo kaip „El Barrio“, jie apsigyveno Bronkse, kur užaugo mano tėvas ir teta.
Kaip ir dauguma pirmos kartos amerikiečių, mano tėvas ir teta pirmąja kalba kalbėjo ispaniškai, o vėliau – angliškai. Jie lankė mokyklą, mylėjo savo šalį ir norėjo prie jos prisidėti asimiliuodamiesi ir susikurdami sau puikų gyvenimą. Po vidurinės mokyklos tėvas įstojo į kariuomenę, o po ketverių metų tarnybos įstojo į kariuomenės atsargą, kur tarnavo dar 24 metus. Per tą laiką įgijo bakalauro, vėliau – teisės diplomą. Būdamas imigrantų tėvų sūnus, jis siekė sėkmės ir niekada nebijojo sunkaus darbo ar pasiaukojimo. Laimei, tai buvo perduota man, imigrantų sūnaus sūnui.
Žmonės, kurie palieka pažįstamą gyvenimą kitoje šalyje, kad sukurtų namus Amerikoje, dažnai yra tokie žmonės, kurie yra pasirengę aukotis, nenuilstamai dirbti, kad ką nors sukurtų sau ir savo artimiesiems. Jie keliauja ir įveikia iššūkius, nes žino, kad nori pasiekti kažko didesnio, nei galėtų kitur. Tam reikia drąsos, ambicijų ir atkaklumo, ir būtent tie žmonės iš viso pasaulio šalių padarė ir toliau pavers šią šalį pažadų švyturiu. Didžiuojuosi galėdamas pasidalinti savo šeimos, iš kurios esu, žvilgsniu. Nematau jų sunkaus darbo, vertinu jų atsidavimą šaliai ir šeimai ir žinau, kad be tokių žmonių ši šalis nebūtų tokia, kokia yra.
