Man buvo 8 metai, kai pirmą kartą pastebėjau, kad mano kūnas atrodo kitaip nei mano draugų. Aš apibrėžiau rankas, kojas ir pilvo raumenis, o jie to nepadarė. Kai pradėjau daugiau užsiimti sportu – šokiai, takelis ir futbolas buvo mano mėgstamiausi – tikrai pastebėjau, kad mano rudas kūnas išsiskiria. Niekada nesigėdijau to, kaip atrodau, tiesiog žinojau, kad esu kitokia.
Laimei, turėjau trenerių, kurie mane mokė ne tik sporto pagrindų. Nesvarbu, ar jie tai suprato, ar ne, jie suformavo tai, kaip aš suvokiau save. Jie išmokė mane kovoti per sunkias treniruotes, tapti protiškai stipriu ir įsivaizduoti savo tikslus bei svajones, taip pat mokė mano komandos draugus ir mane, kad mūsų kūnai buvo sukurti specialiai. Kad mūsų rudos, stiprios kūno sudėjimo nebuvo ko gėdytis. Tiesą sakant, buvo kaip tik priešingai. Buvome mokomi, kad mūsų kūnai yra to, kas mes buvome, pratęsimas: stiprūs, galingi ir gražūs.
Niekada nepamiršiu paklausti savo treko trenerio Liucijaus apie tuo metu paslaptingas žymes, kurios buvo pradėjusios atsirasti ant mano užpakalio, šlaunų ir blauzdų. Mes su komandos draugu panikavome, nes šie ženklai mums buvo tokie svetimi. Tada Liucijus paaiškino, kas yra strijos. Jis taip pat mums pasakė, kad jie reprezentuoja jėgą ir jėgą – dalis formulės tapti puikiu sprinteriu.
Kai buvau trasoje, bėgiodavau aukštyn ir žemyn futbolo aikštėje arba šokių rečitalyje, jaučiausi stipri. Tačiau kai nedalyvaudavau varžybose, būdavo akimirkų, kai jaučiausi nepatogiai dėl to, kaip atrodau. Maždaug tuo pačiu metu mano tėtis pradėjo plėsti mano žinias apie profesionalias juodaodes sportininkes. Kai pamačiau Serenos ir Venus Williams varžybas ir nuotraukas, kuriose Florence Griffith Joyner bėgioja, mane apėmė baimė. Norėjau juos pamėgdžioti. Norėjau būti toks pat stiprus ir galingas kaip jie.
Bėgant metams man buvo pasiūlytos stipendijos konkuruoti koledže, tapau 1 diviziono visos Amerikos sprintere ir dirbau su geriausiais sporto prekių ženklais. Tai yra didžiuliai pagyrimai, kuriais reikia didžiuotis, bet aš tiesiog didžiuojuosi, kad turiu platformą, kurioje galiu būti tikruoju savimi – kur yra mano kūnas ir mano jėgos. Labai džiaugiuosi, kad yra tiek daug stiprių juodaodžių sportininkių ir apskritai juodaodžių moterų, į kurias gali atrodyti jaunos merginos ir moterys.
Esu labai dėkinga, kad merginos gali pažvelgti į praeities ir dabarties sportininkes, tokias kaip Laila Ali, Misty Copeland ir Simone Biles, ir jaustis atstovaujamos bei didžiuotis tuo, kas jos yra ir kaip atrodo.
Taigi visoms juodaodėms sportininkėms dėkoju, kad padėjote man pamilti kiekvieną savo kūno centimetrą.
